Psichologas G. Chomentauskas apie naujovių baimę

Psichologas G. Chomentauskas apie naujovių baimę

Psichologą, socialinių mokslų daktarą, Žmogaus studijų centro prezidentą Gintarą Chomentauską kalbino transporto žurnalistas Kęstutis Bruzgelevičius

– Gerb. Gintautai, mano profesinių interesų sritis – transportas. Jūs, ko gero, nustebsite, kodėl aš atėjau pas Jus, psichologą, o ne į kokią nors žinybą, kuruojančią šią veiklos sritį. Priežastis paprasta: mane sudomino viena iš keisčiausių idėjų, jau senokai klaidžiojančių po Lietuvą – metro statyba Vilniuje. Keista ji dėl vienos keistos, netgi, sakyčiau, ypatingai keistos priežasties: šiam projektui įgyvendinti beveik nėra jokių techninių, finansinių, juridinių ar kokių nors kitokių problemų. Kaip aiškino specialistai, visos jos išsprendžiamos ir gana nesunkiai. Neišsprendžiama yra kol kas tik viena – psichologinė. Kaip rodo metro statybų istorija įvairiose pasaulio šalyse, baimę imtis tokio masto darbų pergyveno visi miestai, skyrėsi tik tos baimės periodo trukmė – nuo kelių iki keliasdešimt (rekordas – 70) metų. Todėl ir noriu Jūsų paklausti: kas yra toji baimė, kaip ir kada ji perauga iš asmeninės žmogaus problemos į visuomeninę – į fobiją? 

– Abejočiau, kad kam nors reikėtų aiškinti, kas yra baimė: ją patiriame kiekvienas – jei ne kasdien, tai vis tiek gal dažniau, negu norėtume. O štai fobija – reiškinys patologinis, jokiu aplinkos poveikiu nepaaiškinamas, trumpiau – nepagrįsta baimė. Tik Jūsų pateikti pavyzdžiai, mano supratimu, iš truputį kitos srities: aš matau ne paprastą baimę, o kai kurių asmenų ar jų grupių sąmoningą pasipriešinimą pokyčiams. Jie puikiai supranta, kad pokyčiai neišvengiami, kad anksčiau ar vėliau permainos turės įvykti, tačiau tos naujovės dažniausiai ir gana brangiai kainuoja, ir pridaro gausybę pačių įvairiausių nepatogumų bei rūpesčių. Ir bjauriausia, kad gali visai netikėtai atskleisti tavo nekompetenciją! O jei sprendimą atidėsim, ta našta klius kam nors kitam. Tad ne vienas sprendimų teisę turintis pareigūnas ir pasako: dabar yra svarbesnių rūpesčių…

Pagaliau, ar tokia jau nepagrįsta toji baimė? Statyti metro, kai Vilnius nepajėgė susidoroti su kur kas paprastesniu objektu – Nacionaliniu stadionu? Kai metų metais tęsiasi Lazdynų baseino rekonstrukcija – bet kokioje tvarkingoje visuomenėje ji būtų padaryta per metus. Pagaliau dar viena akis kasdien badanti piktžaizdė – buvę Sporto rūmai. Žinot, aš nė kiek nesistebiu, kad regėdami tokią lietuvišką „tvarką“ daugybė tautiečių nesieja savo ateities su Lietuva ir bando laimės ieškoti kitur, tik ne čia. Bejėgiškumo jausmą puikiai atskleidžia ir pasitikėjimas valstybės institucijomis: jau seniai matome, kad lietuviai nepasitiki nei Seimu, nei partijomis, nei Vyriausybe. Tai jau ne fobija!

Puikiai suprantu, kad bet koks politinis sprendimas turi vienokias ar kitokias pasekmes. Arba neturi jokių, bet ir tai – pasekmė. Puikiai suprantu, kad sprendimus priimantieji jaučia ne tik atsakomybę, bet ir baimę, todėl nenuostabu, kad dažnai griebiamasi pribrendusių permainų atidėliojimo. Tai tipiška įsisenėjusi lietuvaičių liga ar tik mūsų dienų recidyvas?

– Deja, deja, lietuviai nemoka reaguoti į krizių iššūkius: skirtingai, nei daugelyje šalių, Lietuvoje tvyro baimė ir nepasitikėjimas, beviltiškumas ir tikėjimas stebuklu, kurį padarys kažkas kitas, bet ne patys Lietuvos piliečiai. Juk per kiekvienus rinkimus, rinkdami naujus valdžios atstovus, tikimės ne permainų – tikimės stebuklo! Išgelbės naujas lyderis, nauja partija, naujas judėjimas… O juk visa tai ne kas kita, kaip senų kėdžių perstumdymas. Mąstymo inercija ir atsakomybės baimė – tai liūnas, kuriame grimztame štai jau ketvirta dešimtis metų.

Bet kodėl? ES mes likome paskutiniai su didžiausia socialine atskirtimi, mažiausiais minimaliais atlyginimais ir visokiausiais gerovės indeksais. Esu tikras, daugybė mūsų tautiečių niekaip nesupranta, kur dingsta mūsų politikų ryžtas, drąsa ir ambicijos siekti esminių permainų, o visa tai pakeičia elementarus troškimas kaip nors pragyventi? Gal visa tai atsinešėme iš istorijos, kuri mūsų protėviams buvo rūsti ir negailestinga? Liublino unijos šešėlis paskui mus slenka jau daugiau kaip 450 metų, o Rusijos imperijos – daugiau nei du amžius. Mes pamiršom būti savarankiški? Ar niekad nė nemokėjom?

– Geras klausimas, tik aš nežinau į jį atsakymo. Istorija, žinoma, paliko didelius randus Lietuvos kūne… Ne mažesnius, o gal netgi didesnius ji galėjo palikti ir mūsų tautiečių sąmonėje. Aš ne istorikas, tad negalėčiau nupiešti, pavyzdžiui, LDK statistinio lietuvio psichologinio portreto. Tiesą sakant, nė nebandyčiau šitai daryti, nes dabar kur kas labiau derėtų ieškoti ir atrasti, kas mus vienija, suprasti, kokio tikslo siekiame? Pagaliau ar jį – tą tikslą – apskritai turime? O gal net nesiekiame nieko, tik plaukiame pasroviui ir dairomės, prie kurio kranto saugiau prisišlieti…

Bet juk tai labai natūralu! Bet kurioje situacijoje, kai žmogui gresia egzistencinės problemos, jis dairosi saugaus kranto…

– Tačiau problema šiandien juk ne ekonominė! Niekas šiais laikais mūsų šalyje nemiršta nei iš bado, nei dėl kokių nors kitų ekonominių priežasčių. Didžiausioji problema – žmonės pasijunta svetimais tarp savų. Negražiai skamba? Taip, labai, tačiau „Žmogaus studijų centro“ ir „TNS Gallup“ tyrimai parodė, kad lietuviai Lietuvoje jaučiasi liūdni, nelaimingi, bejėgiai, nereikalingi visuomenei, kuri labai tolima nuo jų lūkesčių. Skaudu, tačiau matome, kad bendruomenės lyderiams nelabai rūpi žmonių poreikiai, jiems visai nerūpi eilinio žmogaus problemos. Mūsų veiksmai turėtų telkti, vienyti, o ne skaldyti, tuo tarpu štai jau tris dešimtis metų gyvename vien tik šnekomis ir nuolat stebimės, kad rezultatas tas pats.

Prisipažinsiu, kuo daugiau mąstau apie šiuolaikinę Lietuvą, tuo dažniau atrodo, kad joje gyvena ne tauta, o kažkokia nacionalinė fobikų draugija: kur bepasisuksi, ten tvyro nuolatinė kažko baimė, o bet koks pasiūlymas ryžtingesniam sprendimui susilaukia labai teisingo ir labai išmintingo sprendimo – reikia rimtai apsvarstyti. Po tokios procedūros paprastai seka ne mažiau išmintingas nutarimas – sprendimą atidėti iki geresnių laikų. Bene skaudžiausia ir tragiškiausia tokio svarstymo istorija išsakyta Jono Aisčio eilėraštyje „Kraujo lašas būt tave nuplovęs…“ Netęsėti mūsų pažadai tapo mūsų kasdienybe?

– Nebūčiau vis dėlto toks griežtas. Objektyviai žiūrint, šiokių tokių permainų atsirado ir mūsų visuomenėje, šio to ir išmokome, šį tą ir pasiekėme. Tačiau turėtume pripažinti: kai kuriose gyvenimo srityse stagnacija daugiau negu akivaizdi ir natūralu,  ji kelia gyventojų pasipiktinimą. Priešrinkiminiai pažadai jau tapo vos ne anekdotų populiariausiais siužetais, tačiau kas ketvertą metų jie pasipila ant rinkėjų galvų, o gražiai žadėjusieji tikisi, kad rinkėjai yra mulkiai ir netrukus viskas bus pamiršta. Sakyčiau, naivi viltis: rinkėjų atmintis yra bene didžiausias barjeras, į kurį sudūžta besitaikančiųjų į Seimą viltys.

Vilniečių nuomone susisiekimas tapo užkeikta sostinės problema. Ji dūsta nuo automobilių spūsčių, tai matydami politikai ir savivaldybių valdininkai pačiais įvairiausiais užkeikimais bando tą vargšą ligonį gaivinti, bet jam nuo tų kalbų nė kiek ne geriau. Paradoksas: vieną iš didžiausių šiuolaikinio transporto atradimų – geležinkelį – Lietuvoje nutiesė okupantai: rusai 1862 metais per Lietuvą nutiesė Sankt Peterburo – Varšuvos, o vokiečiai maždaug po dešimtmečio Tilžės – Pagėgių – Klaipėdos magistrales. Anglai tuo metu jau turėjo metro, o mes XX a. pradžioje sumeistravome… tris konkės linijas. Kur dingo mūsų kūrybinė aistra, verslumas, naujovių troškulys? Juk kažkada mus domino ir didysis artilerijos menas, ir aštuonratės važiuoklės galimybės. O paskui mes grįžome į vežikų gadynę, vienintelis skirtumas – jie nustojo važinėti arkliais ir persėdo į autobusus ir troleibusus.

Suprantu Jūsų pasipiktinimą ir neviltį, nes Jūs toli gražu ne vienas toks. „Žmogaus studijų centro“ tyrimas atskleidė, kad politiniai ir ekonominiai pokyčiai netenkina didžiosios dalies (86,1 proc.) lietuvių norų. Iš tikrųjų visas mūsų visuomeninis gyvenimas dabar – visokios eitynės ir politkarnavalai, rimtesniam reikalui, deja, nelieka nei laiko, nei jėgų.

Matydamas šį tautišką mūsų balaganą dažnai prisimenu vieno bičiulio iš Turkijos parsivežtą puikiausią kada nors matytą suvenyrą – ten išgirstą priežodį: vynuogynui reikia ne tavo maldų, o kauptuko. Ir pagalvojau – mūsų valdantieji, kad ir  kokios spalvos ar pakraipos jie būtų, kauptuko mirtinai bijojo. Net diagnozę tai baimei įvardinti sugalvojau – metrofobija. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad medicininėje praktikoje taip vadinama … poezijos baimė. O štai metropoliteno baimės pasaulyje nėra? Gal metas oficialiai įteisinti? Bent čia būtume pirmieji… Ar matytumėte perspektyvą, kad lietuvaičiai kada nors įveiks tą metrofobijos baubą, nesvarbu kas slėptųsi  po jo kauke – metropoliteno  ar poezijos baimė?

– Jūs pats ką tik tvirtinote, jog kažkam priimti sprendimą dėl metro statybos prireikė 70 metų, tad leisdamas sau pajuokauti, pasakysiu: lietuviai – liūdnojo veido riteriai, save laikantys viena nelaimingiausių tautų Europoje. Savo gyvenimo kokybę jie vertina taip žemai, kad ES atsidūrėme priešpaskutinėje, 26, vietoje. Tai, žinoma baisu, tačiau, mano nuomone, –  ne pats baisiausias dalykas, nes situacija galėtų gana greitai pasikeisti. Kur kas baisiau kitkas: nors pokyčiai valstybėje neatitinka žmonių norų, dauguma nesijaučia galintys ką nors pakeisti! Viešumoje garsiausiai skambant kalboms apie ekonominę gerovę, mes, lyg rimtas ligonis, nenorintis girdėti apie savo ligą, nuosekliai ignoruojame, kad gyvename keistoje ir liūdnoje visuomenėje, kuri labai tolima nuo mūsų lūkesčių. Šiandien  per daug šnekame ir per mažai darome. Šias šnekas netrukus išnešios vėjai, liks tai, ką padarėme, o ne ką prišnekėjome. Bijau, kad liks ne kažin kas. Bet baimė tikrai liks, nes ji neatskiriamas žmogaus palydovas, padėjęs jam išlikti kovoje už būvį. Svarbiausia – išmokti su ja gyventi: ji mums gali ir padėti, ir smarkiai pakenkti, tereikia žinoti, kas yra kas. Tada žinosime ir ką daryti…

Dėkodamas už pokalbį norėčiau pakviesti psichologų bendruomenę padėti kovojant  su tomis baimėmis, kurios stabdo šalies ekonomiką ir menkina žmonių pasitikėjimą savo jėgomis.

Pranešimą paskelbė: Juozas Zykus, Viešoji įstaiga „Vilniaus metro“

Kiti skelbimai:
 
LORENZO 62-160-18 Black 38
 
Crocs™ Classic Slide 206121 Digital Aqua 42,5
 
REIMA Karikko 520242B Navy 122
 
REIMA Vesi Denim Blue 6552 116
 
REIMA Vantti Neon Pink 128

Rekomenduojame

5 situacijos, kai reikia kviestis automobilio spynų meistrą

5 situacijos, kai reikia kviestis automobilio spynų meistrą

Visiems kada nors yra tekę atsidurti situacijoje, kuomet labai skubame ir niekaip negalime rasti automobilio raktų. Tai gali sukelti didelį stresą, o raktų radimas sukelia euforiją. Tačiau ką daryti, jei tų raktų taip ir nepavyksta rasti? Tenka kviesti automobilių spynų atrakinimo specialistą. Tačiau avarinis automobilio atrakinimas reikalingas ne vien dėl pamestų raktų. Pažvelkime į keletą […]

Ant kelių likusi druska naktimis vilioja stirnas ir briedžius

Ant kelių likusi druska naktimis vilioja stirnas ir briedžius

Priemonės, kuriomis barstomi keliai, vilioja stirnas ir briedžius, ir tai savo ruožtu gali tapti rimtų eismo nelaimių priežastimi.  Druską laižo atsiklaupę ant kelio Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad druska – svarbi laukinių gyvūnų mitybos sudėtinė dalis, kuri gali traukti juos išeiti į kelius. Be to, nutirpus storai sniego dangai žvėrys darosi drąsesni, ir jie traukia […]

Krovinių vežėjai ir saugotojai mokesčių sumokėjo daugiau

Krovinių vežėjai ir saugotojai mokesčių sumokėjo daugiau

Transporto ir saugojimo įmonės pernai iš viso sumokėjo per 697 mln. eurų įvairių mokesčių ir tapo trečiu didžiausiu mokesčių mokėtoju pagal ekonominės veiklos sektorius. Pasak Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso (TTLA) generalinio sekretoriaus Povilo Drižo, pagal sumokėtus mokesčius krovinių vežėjai ir saugotojai reikšmingai prisideda prie valstybės biudžeto teigiamo balanso. „Žvelgiant į statistinius duomenis, per pastaruosius […]

M. Skuodis: Lietuva palaiko Lenkijos siekį Via Carpatia maršrutą įtraukti į transeuropinį transporto tinklą

M. Skuodis: Lietuva palaiko Lenkijos siekį Via Carpatia maršrutą įtraukti į transeuropinį transporto tinklą

Lietuva remia Lenkijos ir kitų Via Carpatia šalių siekį visą Via Carpatia maršrutą, kurio dalis yra ir Lietuvoje, prie rytinės Lenkijos dalies, į pietus nuo „Via Baltica“,  įtraukti į Transeuropinį transporto tinklą (TEN-T) tinklą. Tai padėtų geriau išvystyti infrastruktūrą, atvertų naujas galimybes transporto srautų augimui. Tai Lietuvos susisiekimo ministras Marius Skuodis pareiškė šeštadienį dalyvaudamas nuotolinėje […]