2024 m. birželio 17 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Ar dešiniųjų valdžios sprendimais kelių sektorius ir toliau bus stekenamas, o gal pagaliau galime turėti vilties, kad dar šiais metais Vyriausybė sugebės atsisukti į Lietuvos gyventojus per pastaruosius metus bene labiausiai kankinusią problemą – nugyventą kelių būklę?

Nė kiek nešaržuoju. Gyventojų nuomonės aiškiai rodo, kad kelių infrastruktūra, rekordinės maisto kainos, išaugusios paskolų palūkanos, būsto įperkamumas – lietuvių yra įvardijamos kaip aktualiausios mūsų šalies ekonominės problemos.

Nemanau, kad šių apklausų duomenys ką nors nustebintų, nes tokios gyventojų nuotaikos atskleidžia tendencijas ir realybę, į kurią paniro mūsų šalis dabartiniu laikotarpiu. Jau įpratome, kad Lietuva vadinama brangia gyvenimui šalimi. Net bankų ekonomistai, kurie gana santūriai komentuoja dabartinės valdžios politiką, nebesusilaiko ir vardija priežastis, kodėl Lietuva tapo tokia brangi, ypač akcentuodami faktą, kad būtent dėl Vyriausybės „nepakankamo veikimo“ ji tokia tapo pastaraisiais metais.

Kitas klausimas: ar įvykiai galėjo klostytis ne taip drastiškai? Ar buvo įmanoma pasiekti tikslų, kad mūsų gyventojams nereikėtų permokėti už maisto produktus, paskolas ir būsto išlaikymą? Mano giliu įsitikinimu, – atsakymai daugiau nei aiškūs. Visos šios Seimo kadencijos laikotarpiu ne vieną ir ne du kartus apie tai pasisakiau viešojoje erdvėje. Manau, kad per visus šiuos trejus su puse metų konstruktyviai ir išsamiai buvo bandoma parodyti valdančiųjų padarytas klaidas ir ydingą praktiką, kurią jie taikė dabartinėje kadencijoje. Be jokio populizmo kvapo ar neįgyvendinamų pasiūlymų teikimo. Atvirkščiai – siūlymai buvo grįsti Europos Sąjungos (ES) šalių sprendimais ir Bendrijos valstybių vyriausybių plačiai taikyta praktika. Natūralu, kad išaugus energijos išteklių kainoms, po to atėjus maisto kainų krizei, o dabar atkeliavus brangių paskolų metui, daugelis ES šalių metė pagalbos paketus savo valstybių gyventojams, kad pastarieji patirtų kuo menkesnius finansinius sunkumus.

Besibaigiant šiai kadencijai, jau drąsiai galima teigti, kad konservatorių vadovaujama Vyriausybė plačia apimtimi nesiėmė svarstyti priemonių, kurios būtų galėjusios labiau pagelbėti, kad išaugusių kainų sukeltas šokas būtų amortizuotas. Visos kalbos iš tribūnos ir nesibaigiantys ministrų pasisakymai, kad gyventojų pajamų augimas leidžia subalansuoti gyventojų biudžetus, lieka tuščiais žodžiais. Šie skaičiavimai, matyt, atrodė gerai tik šių ministrų juodraščiuose, bet ne kasdieniame gyvenime. Jau anksčiau skelbta, kad realios žmonių pajamos sumažėjo, nes rekordiškai aukštas infliacinis periodas tiesiog suvalgė bet kokį padidėjimą ir stabdė galimybę pajusti pajamų augimą. Tiesa, siekiant išlikti objektyviam, – valdžia po didelių įtikinėjimų ryžosi įvesti kompensacinį mechanizmą energijos kainoms, taip nors kiek sumažindama galutines elektros, dujų ir šildymo kainas. Tačiau medaus mėnuo tuo ir pasibaigė. Du šildymo sezonus galiojęs pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatinis tarifas karštam vandeniui ir centralizuotai teikiamai šilumai nustojo galioti. Tai reiškia, kad jau kitą šaltąjį periodą komunalinių paslaugų kainų augimas bus neišvengiamas. Reikia atkreipti dėmesį, kad kol kas taškas šioje istorijoje nėra padėtas. Matydami, kokia finansinė našta staiga užgrius buitinius vartotojus nuo kito šildymo sezono, skubiai Seime registravome įstatymų pataisas, kuriomis pasiūlėme atkurti PVM lengvatą ir tokį reglamentavimą taikyti dar vieną sezoną. Žinant tai, kad šilumos kainos toli gražu negrįžo į prieškrizinį lygį, būtina toliau išlaikyti šį pasiteisinusį mechanizmą. Juolab, dauguma šalies gyventojų, gaunančių mažas ir vidutines pajamas, didelę dalį savo pajamų vis dar turi skirti būtiniausioms komunalinėms paslaugoms apmokėti. Nematyti tokios realijos būtų didelė klaida.

Bet grįžkime į teksto pradžią. Taip, jau įpratome, kad skausmingas epitetas „brangi valstybė“ vis dažniau girdimas viešojoje erdvėje. Ir tai natūralu, nes reikalingiausių politinių sprendimų badas, kaip matėme, dešiniųjų valdžioje užsitęsė. Deja, bet minėtas badas persimetė ir į kitus strateginius sektorius. Vienas jų – kelių infrastruktūra. Pamažu Lietuva įgauna naują reputaciją, kuri nedaro garbės. Mūsų šalis vis garsiau įvardijama ne tik brangia šalimi gyventi, bet ir valstybe su blogais keliais.

Ne kartą buvo rašoma ir akcentuojama, kad Lietuvos kelių tinklo būklė patiria nuosmukį, todėl šiame tekste išsiplėsti ir kartotis tikrai nebesinori. Pats įdomumas slypi kitame aspekte: jeigu anksčiau iš Susisiekimo ministerijos nuolat girdėjome, kad keturi iš dešimties valstybinių kelių nebeatitinka kriterijų, tai praėjusią savaitę visuomeninio transliuotojo radijo eteryje išgirdau gana stebinančią informaciją, kuri privertė sunerimti.

Susisiekimo ministerijai tiesiogiai pavaldžios bendrovės „Kelių priežiūra“ vadovas, paklaustas LRT radijo žurnalisto, kiek Lietuvoje yra prastos būklės kelių – pateikė jau visai kitokį skaičių. Už 21 tūkst. km valstybinės reikšmės kelių priežiūrą atsakingos įmonės generalinis direktorius net nemirktelėjęs patikslino, kad blogos arba labai blogos būklės valstybinių kelių mūsų šalyje yra jau 50 proc.! Tai reiškia, kad kas antras valstybinės reikšmės kelias Lietuvoje yra itin prastas ir keliantis pavojų eismo saugumui. Tokia informacija tikrai nustebino, nes lygiai prieš metus pats susisiekimo ministras Marius Skuodis tvirtino, kad atliktų tyrimų duomenys rodo, jog kelių būklę pavyko stabilizuoti. Dar daugiau. Ši ministerija ne kartą akcentavo, kad iki 2025 m. mūsų valstybėje turi likti tik 31 proc. kelių, neatitinkančių kokybės kriterijų. Matome, kad kreivė krypsta ne ministerijos naudai. Tai kelia daugybę klausimų dėl Susisiekimo ministerijos darbo rezultatų, nes „Kelių priežiūros“ vadovo pateikti duomenys atskleidžia, kad situacija ne tik kad nesistabilizavo, bet ir toliau patiria stagnaciją bei degradaciją.

Žinoma, jau ankstesni tokie ministro pareiškimai dėl stabilizacijos keliuose visuomenėje buvo sutikti nevienareikšmiškai ir su šypsenomis, tikiu, kad po naujesnės informacijos dėl realios kelių būklės ministro pasisakymai bus sutinkami su dar didesne ironijos doze.

Be abejo, galima juokauti ir šaržuoti. Tačiau situacija yra itin rimta. Kiek pamenu, Lietuvoje nėra buvę tokios beviltiškos padėties, kad net pusė šalies kelių būtų prastos būklės. Kalbame apie daugiau kaip 10 tūkst. km kelių, kurie neatitinka reikalavimų. Būtina suvokti, kad valstybinės reikšmės keliai – tai pagrindinės šalies arterijos, kurios daro tiesioginę įtaką ekonomikos rodikliams, fizinių asmenų saugiam judėjimui ir mūsų šalies realiam apginamumui.

Šioje liūdnoje statistikoje visiškai neminimi savivaldybėms priklausantys keliai, ten padėties tragiškumą galėtų atskleisti bet kuris regiono gyventojas, todėl tikroji situacija yra dar liūdnesnė.

Reikia pripažinti, kad „blogi keliai“ ir dabartinė Vyriausybė su Susisiekimo ministerija priešaky jau tapo sinonimais. Trejus metus stebėjome kelių sektoriaus skurdinimą. Tiek kita Susisekimo ministerijos įmonė „Via Lietuva“, tiek ekspertai aiškiai vardijo, kad tam, jog Lietuvos keliai būtų sugrąžinti į patenkinamą būseną, reikia skirti 1 mlrd. eurų per metus. Reikia suprasti, kad šios kadencijos laikotarpiu kelių tinklas patyrė 0,5 mlrd. eurų deficitą per metus. Adekvataus finansavimo tiesiog nebuvo.

Tiesa, šiais metais bendras finansavimas didėjo, bet iš šio didėjimo praktiškai trečdalis lėšų buvo nukreipta išimtinai „Via Baltica“ projektui. Tai iš tiesų džiugina, nes šis objektas didina mūsų saugumą ir patogumą keleiviams, kurie kerta Lenkijos sieną. Tačiau žiūrint plačiau – Kelių priežiūros ir plėtros programai (KPPP) skirtos lėšos liko tos pačios, todėl daugelis valstybinių ir savivaldybėms priklausančių kelių, tiltų ar viadukų dėl nepakitusios KPPP sąmatos savo būtinojo remonto taip ir nesulaukė – jie ir toliau po truputėlį byrėjo.

Bet netgi atmetus Susisiekimo ministerijos darbo broką užsitikrinant tvarias ir didesnes lėšas apverktinai padėčiai keliuose, ši ministerija taip ir nesugebėjo atlikti kitų kritinių ir strateginių žingsnių, kad kelių plėtra ir priežiūra taptų prioritetine sritimi.

Neminint to, kad užsižaista su naujos kelių apmokestinimo sistemos, vadinamojo e. tollingo, įdiegimu ir tuo pat metu milijonų eurų praradimais valstybės biudžete, taip pat neperžiūrėtais dabar veikiančios kelių mokesčių sistemos (vinječių) įkainiais, kada būtų buvę užtikrinti teisingesni mokesčiai sunkiasvoriam transportui, nes iki dabar šio transporto valdytojų sumokamas mokestis net nepadengia tų kelių, kuriais jie naudojasi, priežiūros. Atmetus šiuos neatliktus namų darbus, ministerija taip ir nesugebėjo įgyvendinti svarbiausios užduoties – įsteigti kelių fondo.

Visi sutinkame, kad kelių finansavimui būtinas pastovus pajamų šaltinis – juo galėtų tapti kelių infrastruktūros fondas. Gerųjų pavyzdžių, kaip įsteigti fondą ir užtikrinti tvarų jo veikimą, toli ieškoti nereikėtų. Mūsų kaimynė Lenkija turi puikiai veikiančią sistemą ir, manau, ši šalis drąsiai turėtų būti pasitelkta kaip kelių priežiūros ir finansavimo pavyzdys. Į valstybinio Lenkijos banko valdomą fondą nukreipiamos iš kelių mokesčių, vinječių, degalų akcizo ir kitų mokesčių surenkamos lėšos, šis fondas turi teisę skolinti ir skolintis pats, taip sutelkdamas dar didesnį spektrą galimybių plėsti ir prižiūrėti Lenkijos kelių tinklą.

Dabar jau matyti, kad visą tai spręsis ateityje ir greičiausiai su nauja valdžia. Bet iki artėjančių Seimo rinkimų dar spėsime pamatyti tiek Susisiekimo ministerijos, tiek pačios dešiniųjų Vyriausybės požiūrį į klinikinėn mirtin panirusią Lietuvos kelių infrastruktūrą. Kitų metų biudžetas bus tvirtinamas jau naujo Seimo, bet būtent vasarą dabartinės valdžios valdoma Finansų ministerija nustatinės maksimalius kitų metų biudžeto asignavimų limitus, kad jų valdytojai jau turėtų aiškumą ir galėtų planuotis 2025 m. išlaidas. Tariant trumpiau, – artimiausiu metu pasimatys, ar taip reikalingos lėšos KPPP bus didesnės, ar visgi liks tame pačiame apgailėtiname lygyje.

Daugiau informacijos:

Eugenijus Sabutis, Seimo narys

Tel.: (8 5)  209 6979, mob. 8 698 42 633

El. p. eugenijus.sabutis@lrs.lt

Pranešimą paskelbė: Jolanta Anskaitienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija