Antrą kartą į Dakarą vykstantis D. Vaičiulis: „Gali važiuoti greitai, bet kas iš to, jei pasiklysi?“

Lenktynininko Antano Juknevičiaus ir jo navigatoriaus Dariaus Vaičiulio ekipažas antrą kartą bandys užkariauti jau 40-ąjį Dakaro ralį, kuris startuos sausio 6 d. ir vyks Peru, Bolivijos bei Argentinos teritorijose. Turbūt nedaugelis žino, tačiau Dakaro „pankais“ pakrikštyti A. Juknevičius ir D. Vaičiulis pirmą kartą suvienijo jėgas ne Pietų Amerikoje, bet prieš 10 metų Libijos dykumose vykusiose varžybose.

„Tuomet mano dėmesys buvo skirtas kitoms veikloms ir nors kartu su Antanu važiuoti sekėsi gerai, dėl tolimesnių bendrų projektų nesutarėme“, – prisimena 2017-ųjų Dakare su A. Juknevičiumi aukščiausią vietą iš visų Baltijos šalių lenktynininkų iškovojęs D. Vaičiulis.

Užsikrėtęs Dakaro karštine ir pakeitęs eilę navigatorių, A. Juknevičius prieš pusantrų metų kartu vykti į Dakarą pasiūlė senam bendražygiui. „Niekada nevengiau nuotykių ir iššūkių, todėl patirties trūkumas neišgąsdino“, – prisimena D. Vaičiulis.

Nors automobilių sportu vyras užsiima tik pusantrų metų, orientavimosi gebėjimus tobulino jau nuo 10 metų. Studijuodamas pramoninę elektroniką Kauno technologijos universitete (KTU), priklausė ir orientacininkų klubui, atstovaudavo Universitetui įvairiose varžybose.

Pagrindinės navigatoriaus atsakomybės

D.Vaičiulio teigimu, šturmanas Dakaro ralyje turi kelias pagrindines atsakomybes. Pirmoji, bendras darbo organizavimas: „Svarbu laikytis režimo ir žinoti, kada atsikelti ir eiti miegoti, kiek kilometrų konkrečią dieną reikės važiuoti, kur gali laukti kliūtys ar tam tikri sunkumai.“

Antroji ir trečioji atsakomybės – kelio knygos išanalizavimas ir mechanikos žinios. Visi ekipažai kelio knygas gauna iš vakaro, todėl turi šiek tiek laiko jas išsianalizuoti ir pasirengti naviguoti dar prieš lenktynių pradžią.

Pasak D. Vaičiulio, ne mažiau svarbi navigatoriaus atsakomybė Dakare – techninė pagalba vairuotojui, įvykus automobilio gedimui. „Mechanikos žinios lenktynėse būtinos. Šių gebėjimų man stigo, todėl specialiai to mokiausi, kad galėčiau patalkinti Antanui, prireikus taisyti automobilį“, – sakė jis.

„Toyota“ lenktyniniame automobilyje A. Juknevičiaus ir D. Vaičiulio ekipažas vešis 500 litrų aviacinio kuro, kurio užtenka apie 1 tūkst. km įveikti.

„Taip pat vežamės 3 atsarginius ratus, maisto paketą, vandens, palydovinį telefoną. Stengiamės automobilio neapkrauti bereikalingais daiktas, nes jo svoris lenktynėse taip pat svarbus“, – tikino D. Vaičiulis.

Daugiausiai dėmesio „butelio kakliukui“?

KTU alumnas pasakoja, kad priešais jo sėdynę automobilyje yra 4 elektroniniai prietaisai, tačiau du iš jų dubliuoja kitus du.

„Vienas iš prietaisų – GPS navigacija, tačiau joje rodoma tik kryptis, skaičiuojamas atstumas, matomi greičio ribojimai. Žemėlapį, kaip ir bet kokius kitus navigacinius prietaisus, įskaitant ir išmaniuosius laikrodžius su navigacija, vežtis draudžiama“, – apie griežtus lenktynių reikalavimus kalbėjo D. Vaičiulis.  

D. Vaičiulis atsako, jog daugiausiai dėmesio kelias savaites truksiančiose lenktynėse, kuriomis domisi milijonai automobilių sporto aistruolių visame pasaulyje, reikia skirti tam, kas tavo komandoje yra „butelio kakliukas“.

„Gali važiuoti greitai, bet kas iš to? Jei lenktynininkas negeba techniškai vairuoti, ekipažas kažkurioje vietoje neišvengiamai patirs avariją. Gali lėkti greitai, bet jei šturmanas nespės naviguoti, kažkur pasiklysi“, – samprotavo KTU alumnas.

D.Vaičiulio teigimu, visi elementai – greitis, ištvermė, orientacija – vienodai svarbūs, todėl jei tik kažkurio vieno trūksta, suveikia „butelio kakliuko“ elementas ir rezultatas gali būti prastas arba jo iš vis nebūti.

Beribiai smėlynai primins Afrikos Dakarą

Dauguma Dakaro dalyvių tikina, kad vienas didžiausių ralio Pietų Amerikoje sunkumų – deguonies trūkumas Bolivijos aukštikalnėse. Pasak D. Vaičiulio, kuris šiais metais įkopė į aukščiausią Okeanijos viršukalnę, žinojimas, ko tikėtis kalnuose, palengvina iššūkius Dakaro ralyje.

„5 km aukštyje visi susiduria su panašiais sunkumais: darosi sunku kvėpuoti, atlikti bet kokį fizinį veiksmą. Mano patirtis kalnuose, žinoma, man ir mano komandai pasitarnauja, – kalbėjo KTU alumnas. – Visgi, prie aukščio galima prisitaikyti, aklimatizuotis.“

Šių metų lenktynių startas laukia Peru. „Žadama, kad daugiau kaip pusę atstumo čia teks važiuoti smėliu. Pietų Amerikos smėlynai – ne kelių šimtų metrų kopos, kokias turime Lietuvoje, bet smėliu užpustyti kalnai“, – pabrėžė navigatorius.

Iš šiek tiek daugiau nei trečdalio visų varžybų atstumo, t.y., 4 tūkst. km, kuriuos teks įveikti iki La Paso miesto, beveik pusę sudarys greičio ruožai, o keliauti smėlynais teks apie 1 tūkst. km: „Tai – kažkas panašaus į Afrikos Dakarą, kur lenktynės vykdavo beveik vien smėliu.“

Pasak D. Vaičiulio, Dakaras daugeliui asocijuojasi su Afrika, todėl, jeigu vieną dieną lenktynės iš Pietų Amerikos grįžtų į Afrikos žemyną, būtų išties įdomu.

Šiais metais A. Juknevičiaus ir D. Vaičiulio tikslas įveikti visą Dakaro ralį, pasiekti finišą ir pasiekti kuo geresnį rezultatą. „Važiuojame rungtis”, – patikino pašnekovas.

„Nesinorėtų, kad lenktynės baigtųsi kažkur pakeliui į finišą“, – su šypsena kalbėjo navigatorius, pabrėždamas, kad sieks nekartoti tų pačių klaidų, padarytų 2017-ųjų Dakaro ralyje.  

Pranešimą paskelbė : Mantas Lapinskas, Kauno technologijos universitetas