Prieš 30 metų kelte padavėju dirbęs Arūnas atskleidė tuometinio darbo užkulisius: teko plukdyti ir ministrus, ir jūroje išbarstomus pelenus

Šiuolaikiniai keleiviai jau įpratę, kad dabar keltai – lyg plaukiojantys viešbučiai. Tačiau prieš 30 metų iš Klaipėdos į Kylį pirmąkart išplaukęs „Kauno“ keltas anuomet stebino ne tik keliautojus, bet ir darbuotojus. Pirmosios įgulos narys Arūnas Narvilas pasidalijo prisiminimais: ką reiškė anuomet išplaukti į Vokietiją, kaip atrodė keleivių ir įgulos kasdienybė ir kaip jam pavyko iš padavėjo pakilti iki komercijos vadovo. 

Kylio-Klaipėdos maršrutas – seniausia tebeveikianti Lietuvos tarptautinė keltų linija. Nors šiemet ji mini reikšmingą 30-ąjį jubiliejų, veiksmas joje nestoja – iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal aktyviai zuja modernūs DFDS keltai. 1994-aisiais į Vokietiją išplaukęs keltas „Kaunas“ tais laikais taip pat buvo itin šiuolaikiškas – ne be reikalo juo plaudavo net ministrai, koncertuodavo įžymybės, o keleiviai mėgaudavosi pramogomis, patirdavo ir kurioziškų nuotykių.  

„Prieš 30 metų dirbau viešbutyje Klaipėdoje, ir renginyje dalyvavę „Lietuvos jūrų laivininkystės“ vadovai pasiūlė: „Turime naujų keltų, kas norite ateiti dirbti?“. Iškart iš restorano, viešbučio atėjo nemažai mūsų, visiems buvo smalsu. Tais laikais „Kauno“ keltas buvo pirmasis, kuris jau pradėjo plukdyti keleivius. Perdarytas iš krovininio, jis turėjo restoraną, tris barus, daug kajučių, atsidarinėjančius iliuminatorius, veikė lošimo automatų kambarys – tiek daug naujovių aniems laikams. Buvo daug įdomybių ir darbo, ir gyvenimo prasme“, – prisimena Arūnas.  

Žavėjo ir keltas, ir Kylis 

– Kuo barmeno darbas skiriasi sausumoje ir jūroje? 

– Man tai pasirodė kaip naujas iššūkis. Lyg ir darbas tas pats, bet ant vandens – įdomiau, kažkas naujo. Gyveni kelte, o darbas visai šalia. Vakare išplauki – ir netrukus atplauki svetur. „Kauno“ keltas į Kylį nuplaukdavo per 33 valandas, o grįždavo per vieną parą. 

– Koks buvo pirmasis įspūdis pradėjus dirbti laive? 

– Visų pirma stebino tai, kiek daug vokiečių keldavosi į Klaipėdą. Keltai būdavo pilni, krovinius vežančių vairuotojų taip pat labai daug plaukdavo. Įdomūs laikai buvo, nes jau gyvenome nepriklausomoje Lietuvoje, galėjome į užsienį išplaukti ir pamatyti kitokį pasaulį. 

Pavyzdžiui, atplaukdavome 9 val. ryto į Kylį ir išplaukdavome 5 val. vakaro. Turėdavome laiko kai kurie išeiti į Kylį pasivaikščioti. Mums po Sovietų Sąjungos taip norėjosi išeiti pasižiūrėti, kaip jie Vakaruose gyvena. Prekės būdavo žymiai pigesnės, tai nemažai net ir apsipirkdavome, veždavome namo. 

– O kaip atrodė įgulos kasdienybė? Kas labiausiai yra įstrigę atmintyje?  

– Tai irgi buvo kažkas naujo. Gyvenime visi po du, dvivietėse kajutėse – ir lovos buvo viena virš kitos, tai buvo įdomu. Kad vienas kitam netrukdytumėm, jose buvo įrengtos ir užuolaidėlės. Bet apskritai su įgula tu taip susigyvendavai, kad ji tapdavo antra šeima – juk visą mėnesį kartu leidi. 4 savaites dirbdavome, tuomet 4 savaites ilsėdavomės namie. 

Aš pradėjau dirbti padavėju, paskui pakilau karjeros laiptais ir tapau barmenu. Iš pradžių dirbau naktiniame bare, po to perėjau į dieninį ir į 3 aukštą, kuriame buvo langai į jūrą, taip pat staliukai lauke – galėdavau išeiti ant denio, mėgautis ta neaprėpiama jūros platybe. 

Dar labai patikdavo Kylio savaitės. Kaip pas mus, Klaipėdoje, yra Jūros šventė, taip ten ir iki šiol vyksta visa Kylio savaitė, pritraukianti minias buriuotojų. Jos metu mūsų „Kauno“ keltas ryte atplaukdavo anksčiau, išsikraudavo, tuomet ateidavo svečiai. Paruošdavome švediškus šventinius stalus ir išplaukdavome. Iš Kylio nuplaukdavome iki jūros, apsisukdavome ir grįždavome atgal. Šviečia saulė, šilta, gali mėgautis užkandžiais ir visą valandą grožėtis Vokietija – puikus laikas. 

Dar įstrigę, kad keltuose vykdavo ir barmenų konkursai. Kiekvienas turėdavo sugalvoti kokteilius, nustebinti ne tik skoniu, bet ir puošyba. Buvau laimėjęs 2 vietą, bet mano kokteilis buvo visose brošiūrose, nes buvo pats gražiausias. 

Plaukdavo net ministrai 

– Jau paminėjote keleivius, tai kokie jie būdavo tais laikais? Gal kokį skiriamąjį bruožą turėdavo ar kažkuo įdomūs buvo? 

– Kalbėjau vokiškai, tai tekdavo nemažai su jais pabendrauti. Plaukdavo labai daug „memelenderių“, kurie lankydavo Lietuvos vietas, kuriose gimė, augo prieš II Pasaulinį karą. Jie labai norėdavo su kažkuo pakalbėti, rodydavo nuotraukas, kur buvo jų namai, klausdavo, ar jų dar namas stovi.  

Taip susibendraudavome, kad jie kiekvienais metais plaukdavo ir džiaugdavosi, kad tie patys žmonės dirba. Domėdavosi, kokių naujienų, pasikeitimų yra. Paskui grįždami rodydavo naujas nuotraukas, kur jų senasis namas tebestovi, tik ten kažkas kitas gyvena. Paskui pradėjo plaukti jų vaikai, tai kūrėsi gražios draugystės. Įdomu buvo jų gyvenimą taip sekti.  

– Žinome, kad šis maršrutas buvo svarbus mūsų šaliai. Gal teko aptarnauti kokių žymių žmonių, pareigūnų per tą laiką? 

– Būdavo, plaukdavo ir ministrai. Visiems ši kelionė buvo įdomi, nes tais laikais tai buvo naujiena – tik pradėjo plaukioti keltai, kurie keldavo keleivius. Tai buvo greitesnis patekimas svetur, nes važiuojant sausuma tekdavo labai ilgai užtrukti Lietuvos-Lenkijos ir Lenkijos-Vokietijos pasieniuose. Tuo tarpu keltai plaukdavo tiesiai, o ir laikas greičiau praeidavo – būdavo net gyva muzika, žmonės ateidavo pasiklausyti, pašokti. Čia vykdavo ir tuometinių estrados žvaigždžių, tokių kaip Birutės ir Andželikos Petrikyčių, Zenono Žakelio, koncertai.  

Kai žmonės atsipalaiduodavo, būdavo visokių linksmybių. Dažnam kajučių numeriai atrodė vienodi – keleiviai paklysdavo, nežinodavo, kur gyvena, arba raktus pamesdavo. Reikėdavo eiti į registratūrą, pagal pavardę ieškoti, kurioje vietoje gyvena, nuvesti, parvesti. Viskas žmonėms buvo nauja, ypač vairuotojams – juk nereikėdavo ištisai sėdėti prie vairo. Galėdavo pailsėti, net pašvęsti gimtadienius. Bet kažkokių problemų tikrai nebūdavo – viskas šaunu, gražu, tvarkinga. 

– Kas labiausiai patiko dirbant kelte? 

– Bendravimas. Kai dirbdavai krante, tai žmonės ateidavo ir išeidavo. O čia 33 valandas tu plauki kartu – atrodo, kad gyvenimas kartu vyksta. Ne tik gyvenimas.  

Du kartus netgi buvo atvejai, kai plaukdavo jūroje išbarstyti „memelenderių“ pelenus. Vykdavo tik Vokietijos bažnyčios atstovas, giminė neplaukdavo. Nešdavosi gėlių puokštę, atidarydavo lagaminą su vainiku. Kapitonas jam parašydavo koordinates ant lapo, kurioje vietoje konkrečiai tie pelenai buvo išbarstyti. Retai tokie dalykai vykdavo, bet labai įstrigę. 

Dar įdomu buvo ir tai, kad kiekvieną savaitę vykdavo mokymai. Mus nuleisdavo su valtimis į apačią, mokindavo, kaip jas užvesti, reikėdavo paplaukioti. 

– Kaip keitėsi jūsų darbas bėgant metams?  

– Kai pradėjau dirbti, bendrovė vadinosi „Lietuvos Jūrų Laivininkystė“. Tuomet pavadinimai, savininkai keitėsi, kol pagaliau nusistovėjo DFDS. O keltai ilgą laiką tie patys buvo, įgulos tos pačios, tie patys žmonės. Kas keitėsi – aš atėjau dirbti padavėju, po to tapau barmenu, tuomet – aptarnaujančiu vadovu, tada komercijos vadovo pavaduotoju, o galiausiai ir laivo komercijos vadovu.  

Paslapties, kaip tai pavyko, nėra – stengdavausi, dirbdavau, vadovai tą ir pastebėjo. Vadovaujant pravertė ir tai, kad pats viską patyręs buvau: komercijos vadovo pareigos apimdavo keleivių apgyvendinimą, jų maitinimą, barus, restoranus, kajutes. Tad dirbęs barmenu, jau žinodavau viską. 

Iš viso dirbau 26 metus, tuomet per pandemiją išėjau, tačiau po jos mane vėl buvo pakvietę dirbti. Kol kas vėl krante esu, bet jeigu prireiks manęs – gal ir vėl grįšiu. Norėčiau, kad ši linija nesustotų, o dirbtų dar ne tik 30, bet ir 100 metų. O kolektyvui palinkėčiau linksmų, gražių, įdomių darbo dienų, kad jos neprailgtų. Kad jūs ne tiesiog dirbtumėte kelte, o džiaugtumėtės, kad dirbate kelte.  

Pranešimą paskelbė: Ramunė Milerytė, UAB „Fabula ir partneriai”